Žaibolaidžio apsaugos zoną galima nustatyti naudojant „riedančios sferos metodą“ ir „nutrūkusios{0}} linijos metodą“. Nutrauktos linijos metodas yra nesudėtingas suprojektuoti ir ekonomiškas, tačiau jis netinka labai aukštiems pastatams. Priešingai, riedėjimo sferos metodas-, kuris remiasi skaičiavimo modeliavimu, siekiant apibrėžti apsaugos zoną-, yra labai sudėtingas ir reikalauja didelių išlaidų.
Palyginus šiuos du metodus, riedėjimo sferos metodas laikomas sudėtingesniu ir patikimesniu metodu. Tai apima rutulio, besisukančios aplink pastatą, modeliavimą; sferos kelyje esančios sritys, kurios lieka nepaliestos pačios sferos, sudaro „saugią zoną“-iš esmės sferą, kuri nepasiekiama žaibo smūgio. Tačiau žaibolaidžiai turi tam tikrų apribojimų, susijusių su aprėpties sritimi, todėl viename pastate dažnai montuojami keli žaibolaidžiai.
Paprastai kuo aukštesnis montavimo taškas ir kuo didesnis žaibolaidžių skaičius, tuo efektyvesnė pastato apsauga. Šiuolaikiniai pasiekimai žaibosaugą pavertė saugesnėmis, praktiškesnėmis sistemomis. Viena iš tokių sistemų yra „paslėpto narvelio{2}}tipo apsaugos nuo žaibo tinklas“, kuris sujungia metalinius pastato komponentus ir sudaro masyvų metalinį tinklelį. Šis tinklas puikiai ekranuoja, yra patogus montuoti ir pagerina pastato estetiką; be to, jis efektyviai veikia kaip žemyn-laidininkas, saugiai nukreipiantis žaibo srovę į žemę, užtikrindamas aukštą saugos lygį.